Eurika Urbonavičiūtė

NAUJIENOS

Kaimo sodybos apželdinimas

kaimo-turizmo-apzeldinimas

Kodėl man taip norisi bijūnų, ir tas nostalgiškas jazminų kvapas.. Bet čia, mano sodyboje, dar vis laukia užsitęsęs, o gal ir nesibaigiantis kūrimo procesas ir sprendimų, bei laiko priežiūrai paieškos. Manau kad panašūs klausimai aktualūs ne tik man. O kaip sukurti sukurti mažai priežiūros reikalaujančią aplinką? Neskubėkite nusižiūrinėti pas kaimyną, jei tvora nėra aklina, galite ir taip gėrėtis jo augalais, tačiau augalo įsigijimas – svarbus klausimas, būkite budrūs, todėl kad tai kas pas jį auga ir klesti, pas jus gali skursti.
Priežasčių kodėl taip vyksta gali būti daug, ir ištaisomos yra sekančios: netinkamas dirvožemis – jį galima pagerinti. Gal kaimynas tręšia tinkamomis trąšomis. Augalą užpuolė ligos ar kenkėjai, jam netinka kaiminystė, trūksta saulės ar drėgmės, o gal perdaug ir t.t.
O dabar apie tai, apie ką mažai kalbama:
Lietuva nedidelė valstybė, tačiau Baltijos jūros dėka turi net 3 temperatūrų zonas : 6 zona, kur vidutinė ilgametė žemiausia tempertūra svyruoja nuo -18 iki -23 laipsniu C, apima Klaipėdos kraštą ir baigiasi ties Šilale, Šiauliais ir Joniškiu. 5 zona kur vidutinė ilgametė žemiausia tempertūra svyruoja nuo – 23 iki -29 laipsnių šalčio apima vidurio Lietuvą ir bagiasi ties Šalčinkais, Trakais, Širvintomis, Anykščiais, Kupiškiu. Vilnius, Utena, Zarasai, Ignalina, Molėtai priklauso 4 zonai, kur vidutinė ilgametė žemiausia tempertūra svyruoja nuo –29 iki – 34 laipsnių C. Šių zonų įtaka augmenijai akivaizdi. Kuriant sodybą, dažnai kaltiname pardavėjus pardavusius “nekokybišką” augalą neįvertindami priežasčių, galėjusių įtakoti jo žūtį. Priminsiu, jog Lenkija yra 6 šalčio zonoje. Todėl dar viena priežastis , kodėl augalas neauga- netinkama klimato zona. Akivaizdus pavyzdys, žagarvyšnės, berods tikras lietuviškas ir tikrai neimportuotas , puikaus skonio ir gausaus derliaus augalas, déjà, dažnai skursta arba visai žūna 4 zonoje, t.y. Vilniaus ir Švenčionių apylinkėse. Yra išimčiu, kada tos pačios žagarvyšnės ištveria 4 zoną ir štai dar vienas svarbus faktorius, lemiantis augalo gyvybinguma- tai genofondas: motininio augalo potencialas, sėklos kokybė, atsparumas ligoms ir temperatūrai. Gali būti, jog pastarosios žagarvyšnės protėviai jau senokai augo 4 zonoje ir buvo puikiai adaptavęsi.
Adaptacija- svarbi tema, todėl apie ją reikia pakalbėti plačiau. Man ir daugeliui kolegų teko įsitikinti, kad kai kurie atvežti iš Lenkijos ar kitų šalių augalai, kaip, pavyzdžiui, veigelos , ortenzijos, rododendrai, deucijos, klevai, azuolai, beržai, blindės ir ypatingai aukštai skiepyti augalai dideliuose konteineriuose nors ir pagal visus duomenis tinka pačiai šalčiausiai Lietuvos zonai, o ir pasodinti tinkamai, déjà, skursta, dažnai pasižymi lėta vegetacija, apšalinėja ar net žūna. Bėda tame, kad ir motininiai augalai, iš kurių imti skiepai, sėklos ar auginiai, bei patys poskėpiai nuo vaikystės augo šiltesnėse zonose, o atvežti pas į Lietuvą vargsta, sunkiai pakelia žiemas, panašiai kaip be paltuko žiemą išleistas į kiemą vaikas. Sunkiau auga ir atvežtiniai vaismedžiai, kurie be purškimo pesticidais ir herbicidais, bei pastovaus tręšimo gausaus derliaus neduos, (prisiminkite poskiepių ir motininių skiepų kilmę.) .

Bet grįžkime į savo sodybą. Ramybės gamtoje prisiminimai traukia bėgti iš miesto ir kurtis kaime, na bent jau savaitgaliais. Ir neskubėkite sunkiąją technika rauti medžius bei krūmynus idealiai vejai įrengti. Apsidairykite aplinkui, gal būt šis, anksti pavasarį dar belapis ir šabakštyne besislepiantis augalas- didžiulis lobis, protėvių paveldas, retenybė ne mažiau vertinga už senovinę geldą ar anglinį lygintuvą- ortenzija (grandiflora), be priekaištų vešinti ir puikiai žiemojanti visose Lietuvos šalčio zonose, ir skirtingai nuo įvežtinių, retai suformuojančių gražią ir gausią lają, šiandien derinyje su dar vienu senolių augalu – flioksu grįžta į madą sukurdama prabangos įspūdį. Šiam efektui išgaut, flioksai turėtų augti už ortenzijos paslėpdami nelabai patrauklią apatinę savo dalį.
Ne tik flioksų ar ortenzijų reiktų senose sodybose paieškoti: senovinės rožės, (viena jų veisliu vadinasi Rosa ‘Poppius’) nerealaus grožio, puikiai žiemojančios nedengtos, atsparios šalčiams, sumedėję bijūnai, į senolių sodybas atkeliavę iš dvarų, savo žiedais kartais primenantys žydinčias magnolijas, radastai (deucijos), dar liaudyje vadinami japoniškais jazminais, nematytos spalvos alyvų krūmai, erškėčiai, pentiniai, geltonai žiedynasi pasipuosę plunksnalapiu rudbekijų kerai, bijūnai, jau smedėję nuo senumo rūtų krūmeliai, o gal net dievmedis…
Sodybos grožis tikrai nepriklauso nuo gražiai atrodanciu ir žydinčių augalų kiekio. Tik tinkami deriniai sudaro įspūdį. Pavyzdžiui, melsvės, gal kiek nuobodžiai atrodžiusios balintais akmenimis apdėtoje močiutės klomboje, naujame derinyje su bijūnais, flioksais ortenzijomis gali duoti netikėtą efektą. Dar didžiosios melsvės, kaip, pavyzdžiui, sieboldo, tarnauja puikia atrama virstantiems bijūnų arba saulainių žiedynams. Be to moderniame kontekste jos naudojamos paslėpti nepatrauklias želdynų vietas, po vieną arba grupėmis, skirtingų spalvų, lapų, formų, dydžių. Sumedėjusių augalų fone trūksta spalvos arba niekas tuo metu nežydi? Šiai spragai užpildyti sodinkite geltonas ar kitos spalvos melsves. Didelėse sodybose ir melsves sodinkite didelėmis grupėmis. Melsvė- puikus dengiantis augalas, galintis augti tiek pavėsyje, tiek saulėje. Jei sodyba miške- melsvė labiausiai šiai vietai tinkamas augalas. Svarbiausia, kad po įsiaugusiais jų kerais nebereikia ravėti, todėl verta melsves sodinti tarp dekoratyvių krūmelių ar vaismedžių. Šalia melsvių patartina sodinti svogūnines gėles: tulpes, krokus, narcizus. Kodėl? Pavasarį melsvės neskuba pasirodyti, todėl svogūninės gėlės spės sužydėti, o vėliau nurudavusius lapus paslėps po kaimynių lapija.
Kitas, nelabai populiarus ir primirštas augalas- žiemė. O juk tai vienas iš nedaugelio lietuviškųjų visžalių dengiančiųjų augalų- nelepus, puikiai žiemoja, neapšąla, nebijo pavėsio, dengia taip gerai ir greitai, kad ten, kur ji įsikerojo, ravėjimą galite pamiršti. Didžiausia visų sodininkų klaidą ta, kad žiemė sodinama į gėlynus, kur ji pradeda okupuoti teritoriją, išgyvendindama kaimynines gėles. Formuodama galingą šaknų sistemą, ji gali tapti nevaldoma, todėl duokite žiemei laisvę ir sodinkite ją dideliais plotais šlaituose, po pušimis, medžiais, krūmais, sodybos pakrasčiuose ir tarp sumedėjusių dekoratyvių augalų, pamirškite priežiūrą, na o pavasarį grožėsitės šviesiai mėlynu lyg dangus žydėjimu. Žiemė šiandien turi įvairių spalvinių atmainų – geltonų, geltonai ar baltai margalapių ir gali suteikti aplinkai žydėjimo iliuziją.
Rododendrai- nuostabiai žydintys, tačiau dėl auksčiau išvardintų priežasčiu, pakankamai daug priežiūros reikalaujantys augalai. Juos puikiai galėtų pakeisti sumedėję bijūnai, tik pastarieji, skirtingai nuo rododendrų- šviesiamėgiai augalai. Jų giminaičiai, paprastieji bijūnai, taip pat šviesiamėgiai ir modernioje aplinkoje puikiai atrodo be kaimynų, sodinti reikėtų didesnėmis grupėmis, kompoziciškai atkartojant keliose vietose. Atkartodamos baltą fasado spalvą vejoje įspūdingai atrodo pavienės baltažiedžių bijūnų grupės. Nužydėję bijūnai gražiai žiūrisi tarp margalapių arba geltonlapių melsvių, kurios suteiks aplinkai trūkstamų spalvų.
Sodo arba gėlyno pakraštyje, patvorėse galima sodinti auksinės spalvos dideliais burbulais pasipuošiusią, praktiškai visose senosiose sodybose augusią plunksnalapę rudbekiją ir atramos nereikalaujančią aukštaūgę piliarožę. Pliarožė – dvimetis augalas, tačiau keras kas metai aplink save pasipildo naujokais, todėl atrodo, jog tai augalas, toje pat vietoje augantis daug metų. Nereikia sukti galvos kaip pasidauginti piliarožę, nes jos, jei rudeni neskubėsite nupjauti nužydėjusiu stiebų, počios prisisėja, o jums beliks pareguliuoti, kurioje vietoje leisite augti. Piliarožės grožis nepakartojamas, žydėjimo laikas siekia net iki 1,5 mėnesio. Įspūdinga spalvinė gama labia įvairi. Piliarožė gali netikėtai nustebinti baltais, žalsvai baltais, kreminiais, ryškiai raudonais , tamsiai, beveik juodai rudais , geltonais žiedynais. Augalas tinkamas tiek kaimo sodybose, tiek šiuolaikiniuose želdynuose, ir nepamirškite pridengti piliarožių apačias melsvėmis, ar kitais augalais, nes išleidusios žiedynus apnuogina apačią.
Dangaus atkartojimu sužydi pentiniai, močiutės juos mėgdavo sodinti po langais, , rudenį savo švelniu raudoniu želdynus atgaivina rudeninis šilokas, o iki šalnų rausvai violetiniais atspalviais akis dziugina krūminiai astrai.
Rūta, šiandien sodinama kaip lietuviško folkloro ir liaudies papročių reliktas, mūsų tautinė gėlelė. Déjà, retai naudojama šiuolaikiniuose želdynuose. Jai, kaip ir dievmedžiui reikėtų išskirtinės vietos. Rūta galėtų atsirasti prieskonių darželiuose kaip puiki vaistažolė. Na o šiuolaikinėje aplinkoje ji pakeičia išdegančias buksmedžių gyvatvores, tikrai nepridaro rūpesčių, pakelia pusiau pavėsį, tik atsargiai karpykite, kad neapsidegintumėte odos.
Ir vėl su nostalgija prisimenu senelių sodą. Net žydinčios vyšnios atrodė kaip darželio tęsinys… pagaunu save: turiu beveik visus augalus, kurių kvapas mane lydėjo nuo vaikystės: alyvos, jazminai, šermukšniai, putinas, flioksai, bijūnai, melsvės, net radastėlę įsigijau, tik gaila kad iš Lenkijos matomai atvežta, kiekviena žiemą apšąla.
Tai kodėl pamiršome dekoratyvius senuosius augalus?. Juk jie ne šiaip atsirasdavo sodybose. Išmanieji senoliai viską apgalvojo, sodybose žydėjimas nenutrūkdavo visą vasara: pradžioje tulpės narcizai, žydrės, žiemės, vėliau alyvos, bijūnai, jazminai, piliarožės, pentiniai, rudbekijos, ortenzijos, lelijos, rudenį rudeniniai šilokai, jurginai ir krūminiai astrai
Ilgametės patirties dėka, lietuviai sodindavo tik mažai priežiūros reikalaujančias, atsparias mūsų žiemoms ir gražiai žydinčias kultūras, Prisiminkime jas ir mielas mažos priežiūros sodas atsiras jūsų kieme.